Licėjus įkurtas 1990 metais. Lietuvoje tai buvo idėjų kėlimo ir jų realizavimo metai. Galima sakyti, kad Atgimimas Lietuvoje ir prasidėjo švietimo reformos idėjomis. Širvintų gatvėje 82 numeriu pažymėtame pastate tuo metu buvo Lenino rajono gamybinio mokymo kombinatas. Gamybinis mokymas nebuvo populiarus ir buvo aišku, kad jis pasmerktas sunykti. Kombinato direktorius Eugenijus Abramovas ir jo pavaduotoja Birutė Bartaškaitė ėmė mąstyti apie tai, kokią mokyklą būtų galima įkurti kombinato patalpose. Kilo idėja apie visiškai naujo tipo mokyklą, tokią, kokios dar nebuvo: mokyklą mokiniams, kurie būtų linkę studijuoti tiksliuosius ir gamtos mokslus. Pastate buvo nemažai įrengtų technikos kabinetų, kurie galėjo praversti mokant fizikos, chemijos, darant laboratorinius darbus.
Moksliškai pagrįsti naujos mokyklos idėją sutiko Giedrius Zlatkus, vėliau tapęs naujosios mokyklos direktoriumi. Viceministras Aurimas Juozaitis pasirašė leidimą steigti naują mokyklą. Reikėjo surinkti mokinius ir mokytojus - įtikinti Vilniaus visuomenę, kad toje dar tik kuriamoje mokykloje verta mokytis. 1990 metų rugsėjo pirmąją trys dešimtosios klasės, iš viso keturiasdešimt devyni mokiniai ir du mokytojai, pasirinkę Licėjų pagrindine darboviete - žinomas Lietuvoje matematikos mokytojas Ričardas Razmas ir anglų kalbos mokytoja Rasa Pipirienė - pradėjo Licėjaus istoriją. Kiti mokytojai iš pradžių ateidavo iš kitų mokyklų kelioms pamokoms. Pirmieji metai buvo eksperimentiniai: sudaromos naujos programos, ieškoma darbo būdų. Licėjus buvo kuriamas kaip išskirtinė mokykla. Pirmuosius mokinius kūrėjai prisimena kaip labai įdomius, savarankiškus, veiklius jaunuolius. Mokytojų ir mokinių bendradarbiavimas ir pasitikėjimas vienų kitais sukūrė tą ypatingą Licėjaus aurą, apibūdinamą posakiu: „Licėjus - tai ne mokykla, tai gyvenimo būdas."
Kurį laiką Licėjui vadovavo direktorius Viktoras Filipavičius, ypač akcentavęs kūrybingumą ir savarankiškumą, kaip svarbiausius mokytojų ir mokinių bruožus, bet mokyklos siela buvo Birutė Bartaškaitė - tai ji būrė mokinius ir mokytojus į draugišką bendruomenę. 1992 metais Licėjui suteikiamas realinės gimnazijos statusas. Mokykla išauga, klasėse jau nebe po penkiolika, o po dvidešimt ir daugiau mokinių. Net penki dalykai dėstomi sustiprintu lygiu: matematika, chemija, biologija, fizika, informatika. Po pirmųjų metų mokiniai klasėse pergrupuojami. Pagal metinius pažymius jie surenkami į A, B, C klases. Netrukus atidaroma ir D klasė. Sustiprintą mokymą realizuoti padėjo ne tik pamokos, bet ir fakultatyvai. Licėjus neišnaudojo visų gamybinio mokymo kombinato patalpų, ypač dirbtuvių, technikos kabinetų. Kaip tik tuo metu kilo jaunimo mokyklų steigimo idėja ir pastate įsikūrė Jaunimo mokykla. Taigi vieną pastatą dalijosi dvi mokyklos ir greitai jos ėmė varžyti viena kitą, neišsitekti po vienu stogu.
Išėjus V. Filipavičiui, mokytojai direktoriumi išsirinko jauną istorijos mokytoją Saulių Jurkevičių. Jis pradėjo direktoriauti pačiu sunkiausiu Licėjaus istorijos momentu: kilo reali grėsmė likti mokykla su mokiniais ir mokytojais, bet be patalpų. Vilniaus miesto švietimo skyrius pasiūlė vieną 10-osios vidurinės mokyklos korpusą Minties gatvėje: buvo žadama apmirštančią 10-ąją vidurinę sulieti su kitomis artimiausiomis mokyklomis, o patalpas perleisti Licėjui. Bet paaiškėjo, kad tai tolimos perspektyvos dalykas. Į Minties gatvę buvo iškeltos visos keturios vienuoliktosios klasės ir tie metai parodė, kad padalijimas gresia bendruomenės suirimu. Prasidėjo ilga ir varginanti kova dėl patalpų. Tėvų, mokytojų, mokinių ir politikų - ypač A. Čiučelio, R. Hofertienės, N. Oželytės pastangomis Licėjus liko Širvintų gatvėje, o Jaunimo mokykla išsikėlė į Minties gatvę. Tai buvo 1995 metai - Licėjus šventė savo penkmetį. Tais metais jis virto keturmete gimnazija - pirmą kartą buvo priimtos devintosios klasės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą